Po žmonos mirties vienas likęs našlys savo namų lange užkabino plakatą su atvira žinute. Daugybei žmonių jo vietoje būtų gėda, tačiau vyrui neliko kitos išeities

Kone kiekvienas iš mūsų einame gyvenimu net nesuvokdami, kokie privilegijuoti esame. Dažnai mes suvokiame dalykus, kaip savaime suprantamais, o jų netekę tik pripažįstame, kokie akli buvome. Pavyzdžiui, vargu ar koks vaikas, jaunuolis, suaugęs ir šeimą turintis žmogus suvokia, kad turėti kompaniją ir nesijausti vienišiems yra labai didelė privilegija.

Mes visada turime kažką, su kuo galime pasikalbėti, net jei kartais to mes patys nenorime. Tiesiog galimybė yra visada čia pat, tereikia pakelti telefono ragelį ir surinkti numerį, ar nueiti pas kažką ir paskambinti į duris, užeiti kavos. Laimingi yra tie, kurie niekada nepatiria tos totalios vienatvės, kai jautiesi it uždarytas psichiatrijos ligoninėje, kai visą dieną nuo ryto iki vakaro esi spengiančioje tyloje ir tik su savo mintimis. Kai kurie žmonės tai vadina “vienatvės prakeiksmu”.

Savo kailiu jį pajautė 75-erių Tony Williams po to, kai jo ilgametė žmona ir geriausia draugė mirė vos savaitei po vėžio diagnozės. Tony, paklaustas apie savo gyvenimą, gali su šypsena be atokvėpio papasakoti visus idiliškus momentus, kuriuos jis turėjo galimybę patirti su žmona. Tony su Jo susipažino bare, o nuo tos dienos prieš 35-erius metus. Nuo pirmos dienos jie juto, kad yra sielos draugai. Jiems nepasisekė susilaukti vaikų, tačiau pora niekada nelaikė savęs nepilnaverte šeima.

Jie mėgo savo gyvenimą tokį, koks jis yra – paprastas, tačiau, kaip pasirodė, labai trapus ir laikinas. Tony gyvenimą užpildė akimirkos, kai jis dirbdavo sode, o jo mylimoji Jo ilsėdavosi šalia ir gėrė arbatą su juo. Tony negali sakyti, kad gyvendamas su žmona buvo visiškai izoliuotas nuo visuomenės, tačiau slegiančią vienatvę jis pajuto tik tada, kai Jo mirė. Kurį laiką Tony bandė susitaikyti ir susigyventi su nauja realybe, tačiau pastebėjo, kad spengianti tyla namie ir neturėjimas galimybės su niekuo pasikalbėti, jį labai slėgė ir atėmė iš jo absoliučiai bet kokį norą gyventi.

Tony bandė užmegzti naujas draugystes vietinėse kavinėse, net įdėjo nuoširdų skelbimą į laikraštį, ieškant žmonių, su kuriais jis galėtų tiesiog pabendrauti apie bet ką. Į pensiją išėjęs fizikas nenorėjo, kad kažkas išklausytų jo verksmų dėl netekties. Jis tiesiog norėjo kompanijos, pokabio, be jokių kitų tikslų ar kėslų. Paprasčiausia vienatvė buvo blogiau, nei sunki liga. Negavęs nei vieno skamučio po palikto skelbimo laikraštyje, Tony ėmėsi paskutinio jam į galvą šovusio būdo.

Ant savo durų jis pakabino plakatą su žinute: “Praradau Jo, mano mylimą žmoną ir sielos draugę. Neturiu draugų ar šeimos, neturiu nieko, su kuo galėčiau pasikalbėti. Spengianti tyla, tvyranti namuose ištisą parą, mane tiesiog smaugia. Ar kas nors gali man padėti?” 

Tačiau šį kartą Tony nebebuvo kaip nematomas, nes kažkas pastebėjo jo plakatą ant durų ir panoro pasidalinti su platesne publika jo pagalbos prašymu. Apie vyro likimą ir jo išgyvenimus panoro papasakoti net vietinė žiniasklaida, iš tiesų taip padedant išplėsti Tony paieškas plačiau į jo gyvenamą vietovę.

Niekas tik nesitikėjo, kad apie Tony vienatvę sužinos ir kone visas pasaulis, nes straipsniai apie Tony paplito po viso pasaulio medijas. Iš tiesų nenuostabu, nes kiekvienas galėjo suprasti Tony, nes kiekvienas žinome, koks bjaurus ir sunkus tas vienatvės jausmas. Štai tada Tony gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jis sulaukė ne tik laiškų, bet ir skambučių, elektroninių laiškų iš viso pasaulio. Šiandien Tony turi naujų draugų savo bendruomenėje, nes atsiliepė žmonės, tokie pat vieniši, tačiau kuriems būtų tikrai gėda taip atvirai tą pripažinti ir taip atvirai ieškoti draugų.

„Aš norėjau, kad kas nors pamatytų ženklą ir tiesiog paskambintų. Noriu tik malonaus pokalbio, kad nesėdėčiau visą dieną tyloje. Aš niekada neieškojau, kas išklausytų, kaip aš verkiu – aš tiesiog norėjau žmogaus, su kuriuo galėčiau pabendrauti! Galiu kalbėti su bet kuo apie bet ką. Daugelį dienų praleidžiu tiesiog tylėdamas namuose, laukdamas, kol suskambės telefonas. Dabar mano gyvenimas turi judesio, turiu daug neatsakytų laiškų, turių naujų draugų, su kuriais susitinku kokteilio.” – su šypsena po kelių savaičių pasakojo vyras. Jo pagalbos šauksmas buvo išgirstas. 

Dauguma mūsų yra linkę slėpti savo jausmus ir emocijas viduje, jomis nesidalintis, nenorint tapti lengvai pažeidžiamais. Mes apsistatome sienomis ir laukiame, kol kažkas jas ateis nugriauti ir tapti mūsų draugais. Tai, ką patyrė Tony, išgyvena labai daug žmonių, tačiau apie tai mes nė velnio nežinome, nes žmonės dažnai jaučia gėdą kalbėti apie savo vienatvę ir norą pajusti kito žmogaus artumą. Galbūt kažkas perskaitęs Tony istoriją bus įkvėptas prisipažinti, kad jaučiasi blogai, kad jiems reikia pokalbio, kompanijos. Vienatvė yra tiek pat baisi, kaip ir liga, nes net ir ji gali mus pražudyti.