Moteris buvo apgauta internete ir prarado 10 000 dolerių. Tačiau vietoje kreipimosi į policiją, ji sužinojo, kur gyvena sukčius ir pas jį nuvykusi pasielgė taip, kaip niekas nesitikėjo

Visi žmonės trokšta artumo, švelnumo, kompanijos ir meilės. Tikrai retas žmogus jaučiasi laimingas vienatvėje, o kalbos, kad vyresniame amžiuje jau per vėlu ieškoti savo laimės, yra visiškas absurdas. Šiandien yra daugybė būdų susipažinti su bendraminčiais ar ieškoti romantinių santykių.

Reklama

Asociatyvi nuotrauka

Tam padeda ir internetinės pažintys, tačiau liūdna yra tai, kad joms išpopuliarėjus, piktų kėslų turintys žmonės kaip mat sugalvojo pasinaudoti žmonių patiklumu ir juos apgaudinėti internetu. Tačiau tai nereiškia, kad meilės rasti internete neįmanoma. Aš pati susipažinau su savo dabartiniu vyru internete, pažinčių svetainėje. Tačiau man pasisekė labiau, nei istorijos herojei Marijai Grette iš Švedijos.

Marijai buvo 62-eji, kai jos draugės paskatino ją sukurti asmeninį profilį pažinčių svetainėje. Marija buvo neseniai išsiskyrusi ir nors nenorėjo iš karto pulti į kitus rimtus santykius, ji nesipriešino naujoms pažintims. Tačiau, kaip būdinga jos amžiaus damai, kuri internete praleidžia mažai laiko, ji mažai lankėsi svetainėje, kur jai karts nuo karto rašė susidomėję nepažįstamieji. Tačiau vieną dieną peržiūrinėdama savo pašto dėžutę, ji pastebėjo žinutę iš ją sudominusio vyriškio.

Reklama

Asociatyvi nuotrauka

58–erių vyro vardas buvo Johnny, jis buvo gimęs Olandijoje, užaugo JAV, o dabar su sūnumi gyveno Jungtinėje Karalystėje, kur sūnus lankė Mančesterio universitetą. Marija pajuto nenumaldomą impulsą su juo pabendrauti – juk tai niekam nepakenktų. Jie pradėjo susirašinėti, tarp jų mezgėsi smagūs, ilgi ir įdomūs pokalbiai. Meno srityje dirbanti Marija rado daug bendrų dalykų su Johnny, kuris joje žadino romantinius jausmus jam. Po trijų mėnesių bendravimo jis sutiko ją aplankyti Švedijoje.

„Norėjau su juo susitikti, nes jis man patiko“ – sakė Marija. „Jis turėjo švelnų būdą ir mielumą, kurio aš niekada anksčiau nebuvau patyrusi.“ Johnny pasakė Marijai, kad atvyks pas ją į Švediją po to, kai apsilankys darbo reikalais Nigerijoje. Vyras dirbo su tarptautine kompanija, todėl tokie skrydžiai į įvairius pasaulio kampelius jam buvo norma. Johnny pirmą kartą kelionės metu paskambino Marijai iš Londono Heathrow oro uosto. Antras skambutis buvo apie tai, kad jis sėkmingai nusileido Nigerijoje su sūnumi. Tačiau kitą kartą susisiekęs su ja, jis sukėlė didelę baimę Marijai. Jis teigė, kad yra Lagoso ligoninėje su savo sūnumi, kuriam per apiplėšimą buvo šauta į galvą. Johnny sakė, kad ligoninė prašė 1000 eurų už jo sūnaus gydymą, tačiau jis negalėjo apmokėti sąskaitos, nes jo bankas Afrikoje neturi filialų.

Asociatyvi nuotrauka

Jis paprašė Marijos pervesti jam pinigų, kad jo sūnus būtų suteikta skubioji pagalba. „Niekada nepamiršiu, kaip drebėdama nuskubėjau į „Western Union“ biurą, kur padariau skubų pervedimą“ – sakė Marija. „Viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo išvesti šiuos du žmones Nigerijoje iš pavojaus.”
Po pirminio pervedimo Johnny paprašė jos daugiau pinigų dėl „komplikacijų“ ir reiklių gydytojų. Nusiuntusi Johnny dar 8000 eurų, ji pajuto, kad kažkas gali būti ne taip. Johnny pradėjo rečiau rašyti, o Marija pradėjo suvokti, kad ją apgavo kažkas, prisidengęs svetima tapatybe ir istorija. Marija jautėsi išduota, tačiau ji žinojo, kad didelė dalis kaltės yra jos pačios.

„Buvau pikta, išsiunčiau keletą labai piktų el. laiškų, kai supratau, kad kažkas ne taip“ – pasakojo moteris. Tačiau jos tikrosios emocijos išryškėjo po 3 savaičių, kai ji sulaukė skambučio iš “Johnny”.

Paskambinęs jai, jis prisipažino esąs 24 metų sukčius iš Nigerijos. Vaikinas papasakojo, kad mokėsi universitete, tačiau nebaigė mokslų, nes ieškojo darbo, kurio jis taip pat nesugebėjo rasti. Marijai teko labai svarbi užduotis – kaip reaguoti į bet kokią informaciją, kurią jai pasakojo jaunas vaikinas, prieš tai ją apgavęs ir įskaudinęs.

Jis pasakojo, kad dėl darbų nebuvimo, jis ir kiti panašaus likimo žmonės, griebiasi sukčiavimo. Tačiau jo sąžinė neleido jam būti ramiam su gautais pinigais ir jis norėjo atsiprašyti.

„Kai jis man viską atskleidė, man jau nebebuvo gėda dėl savęs. Man pasidarė labai gaila“ – sakė ji. „Jis sakė, kad niekada anksčiau nebuvo sutikęs tokio įdomaus žmogaus, kaip aš. Jo sukčiai bičiuliai įspėjo, kad įsimylėti „klientą“ yra labai didelė klaida. Jis juos ignoravo, nes norėjo man atskleisti tiesą ir ištaisyti tai, ką pridarė”.

Nors Marija nebebuvo tokia patikli ir tikinti viskuo, ką jis sako, moteris panoro asmeniškai susitikti su juo ir pamatyti savo akimis tą aplinką, kuri stumėjo “Johnny” daryti tai, ką jis darė. Tais pačiais metais, Marija išvyko į Nigeriją susitikti su Johnny.

„Kai pamačiau jį Abudžos oro uoste, ašaros riedėjo mano ir jo skruostais. Žinojau, kad su šiuo žmogumi turiu kažkokį unikalų ryšį“ – sakė ji. Nors buvo akivaizdu, kad amžiaus skirtumas neleis jiems megzti romantinių santykių, Marija turėjo kitą tikslą. Pamačiusi gyvenimą Afrikoje ir ten, kur gyvena “Johnny”, ji suprato jo istoriją. Tačiau dabar ji nesiekė susigrąžinti prarastų pinigų. Sutikusi kitus “Johnny” sukčius kolegas, ji ėmė domėtis, kaip galėtų padėti šiems vyrams palikti tokį abejotiną darbą.

Tai nebuvo lengva užduotis, tačiau grįžusi į Švediją moteris rado įvairius būdus ir kitų gerų žmonių palaikymą, kurio dėka ji galėjo pagelbėti bent saujelei tų vyrukų gauti galimybę užsiimti kuo nors kitu, o ne žmonių apgaudinėjimu. Marija sukūrė sau naują tikslą ir naują gyvenimo prasmę – padėti kitiems. Po dvejų metų ji pradėjo padėti Afrikos menininkams apsilankyti Europos parodose ir seminaruose. Ji taip pat keliavo į Ugandą skaityti paskaitų apie meną.

Tuo laikotarpiu, pati Marija įgavo labai daug naudos, tik ne materialinės. Moteris pradėjo aktyviai dirbti su meno bendruomene, jos gyvenimas užsipildė prasme ir džiaugsmu. „Johnny man davė daugiau, nei pasiėmė – sakė ji – be jo nebūčiau sukūrusi savo ryšio su Afrika, kuris dabar yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Johnny tuo tarpu su palaikymu nuvyko į JAV studijuoti, įgavo išsilavinimą ir dabar dirba oficialiame, gerame darbe naftos kompanijoje Afrikoje.

„Jis tiek daug kartų prašė manęs jam atleisti, o aš jam tik atsakiau – svarbiausia atleisti pačiam sau“. Iš tiesų, Marija atleido Johnny kur kas anksčiau, nei jis numanė. Džiugu, kad Marija per savo ne visai malonią patirtį galiausiai įgijo labai daug naudingų pažinčių, draugysčių, veiklos ir tikslų. Verta pabrėžti, kad atleidimas ir atjauta buvo jos pačios sąmoningas pasirinkimas.

Galbūt tai yra brandos požymis, nelaikyti pagiežos ir negyventi pykčiu, nežinome. Tačiau pasirinkusi atleidimą ir atvirą širdį net su tokiais sukčiais, ji sugebėjo pakeisti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus į gera. Niekas neatsitinka be reikalo.