Vyras ruošėsi iškelti savo sugyventinės dukrai gražias vestuves, tačiau paskutinę akimirką sužinojo kai ką siaubingo. Šventės metu jis pasakė tostą, nuo kurio visų burnos prasivėrė

Šis atviras vyro laiškas sulaukė nepaprastai didelio palaikymo nuo tos dienos, kai jis papasakojo savo šeimos istoriją. Bent jau jis manė, kad jis turi šeimą, kuri jį myli ir vertina. Tačiau viskas susiklostė kur kas kitaip.
“Niekas neprivalo gyventi su žmonėmis, kurie jus skaudina. Taip, kai kuriems žmonėms mintis apie vienatvę yra kur kas baisesnė nei buvimas nelaimingoje poroje. Tačiau aš įsitikinau savo kailiu – ten, kur nesi mylimas ir vertinamas, ten tau ne vieta.

Pastaruosius 10 metų tapau savo antrosios pusės ir jos dukros iš pirmosios santuokos šeimos dalimi. Nors niekada neįteisinome savo santykiu oficialiais saitais, mes buvome pakankamai glaudi šeima. Kartu su savo pora aš mylėjau ir savo įdukrą – juk kitų vaikų aš gyvenime neturėjau ir gal neturėsiu. Man tikrai buvo nesunku finansuoti jos mokslus, kurie nors ir paprastame koledže, tačiau atsiėjo man 40 tūkstančių. Visą laiką studijuojant ir baigus aukštąją mano įdukra gyveno su mumis.

Tam, kad ji saugiai važiuotų į koledžą ir atgal namo aš po mokyklos baigimo jai nupirkau automobilį. Dabar ji išteka už savo sužadėtinio, tad paskutiniai 6 mėnesiai buvo tikras vestuvių planavimo chaosas. Pastebėjau, kad jos veltėdis biologinis tėvas pradėjo pasirodyti vis dažniau. Anksčiau jis duodavo apie save žinoti kartą į keletą metų. Dabar jis pasirodo trumpam, sujaukia įdukros jausmus, pridalina naujų pažadų ir eilinį kartą jų neišpildo.

Nepaisant to, įdukra kažkodėl vis vien jį labai myli ir džiaugiasi jį pamačius. Jis niekada nemokėjo jokių alimentų, nes mano brangioji niekada nepasistengė tuo pasirūpinti. Jis nesumokėjo nė cento savo paauglei dukrai kai ji baigė mokyklą ar pradėjo studijuoti. Ką jau kalbėti apie jos vestuves – viskas keliavo iš mano kišenės. Būtent todėl pelnytai aš tikėjausi pagarbos ir pripažinimo, kad esu šios šeimos narys. Nesiekiau nusipirkti tos vietos šioje šeimoje, tačiau mano įsitraukimas ir atsidavimas mažų mažiausiai vertas pagarbos. 

Vestuvių puotos vieta galėjo sutalpinti 250 žmonių. Kadangi už viską mokėjau aš, tikėjausi, kad mano įdukros svarbią dieną su manimi galės pasidžiaugti 20 žmonių, kuriuos norėjau pakviesti iš savo aplinkos. Jaunosios mama pasakė, kad tuo bus pasirūpinta, tad aš ramiai ir toliau rašiau čekius depozitams už viską.Praėjus keletui savaičių aš sutikau savo draugą ir paklausiau jo, ar atvyks į vestuves. Jis atsakė gavęs tiesiog pranešimą apie šventę, o ne kvietimą jam asmeniškai dalyvauti šventėje.

Štai tada pamačiau, kaip atrodė kvietimai. Visų pirma jame buvo įrašyta jaunosios mama ir jos buvęs vyras, kaip šventės organizatoriai. Be abejonės, aš įtūžau, nes nei vienas žmogus iš mano draugų sąrašo nebuvo pakviestas. Aš tiesiog viriau iš pykčio. Tačiau išlaukiau sukandęs dantis dienos prieš vestuves. Kaip pas mus įprasta, pirmoji šventės diena yra vestuvių “repeticija”.

Susirinkus svečiams mano įdukra visiems oficialiai ir su džiaugsmu pranešė, kad jos tėtis sugebės dalyvauti ir rytojaus šventės dalyje ir jis ją ves prie altoriaus. Aš pasijutau labai pažemintas ir paniekintas. Aš nebe supratau, kas aš esu savo merginai ir jos dukrai. Tačiau man jau buvo gana. Aš panorau pasakyti tostą. Dabar net nepamenu, ką tiksliai pasakiau, tačiau tai buvo kažkas tokio :

“Man buvo labai malonu pastaruosius 10 metų būti šios šeimos dalimi. Šią akimirką jaučiuosi labai dėkingas jaunikiui ir nuotakai už tai, kad jie man atskleidė šiandien kai ką, ko iki šiol nesuvokiau. Jie man parodė, kad aš labai klydau manydamas, kad užimu šioje šeimoje bent kokią nors poziciją.

Nors aš visada galvojau, kad esu geras patėvis savo įdukrai ir geras partneris savo mylimai moteriai, tačiau tai, pasirodo, nebuvo tiesa. Aš buvau šiems žmonėms tiesiog bankomatu. Kadangi esu išstumtas iš bet kokių pareigų šiandien kaip jaunosios patėvis, kaip šios šventės organizatorius, aš pasitraukiu ir nuo finansinių įsipareigojimų. Perduodu savo garbingas pareigas biologiniam tėvui, tad sėkmės! Pakelkime taures už jaunųjų porą. Viso gero!”

Aš išgėriau savo taurę šampano ir pakilau nuo stalo. Visų veiduose buvo šokas. Tačiau man nuo širdies nukrito didelis akmuo. Aš ilgai galvojau, ar pasielgiau savanaudiškai. Tačiau ar tikrai aš neturiu teisės pasikviesti į šventę 20 žmonių, už kurią moku 40-50 tūkstančių? Ar tikrai po tiek visko, aš turiu taikytis su tuo, kad esu oficialiai iš visur ištrinamas ir nebelieku šeimos dalimi? Man viso šito mėšlo jau gana. Su savo jau buvusia sugyventine turėjome bendrą sąskaitą, kurią pildžiau iš esmės aš, nes nuo mūsų santykių pradžios ji nustojo dirbti.

Aš tą patį vakarą ištuštinau “mūsų” sąskaitą. Ryte paskambinau visiems paslaugų tiekėjams ir atšaukiau savo mokėjimus. Taip, aš praradau keletą depozitų, tačiau kiti tiekėjai buvo labai malonūs ir grąžino mano pinigus. Iš banko sužinojau, kad mano buvusioji bandė ištuštinti sąskaitą taip pat, tačiau aš buvau greitesnis. Man sunku patikėti, kad ši istorija sulaukė tiek daug dėmesio nuo to laiko, kai ja pasidalinau.

Tačiau žinau viena – gyvenime mokytis iš savo klaidų niekada nevėlu. Aš išmokau tai, kad neverta uždaryti akių tomis akimirkomis, kai jautiesi įskaudintas, sutryptas, negerbiamas ir nereikalingas. Jei jautiesi blogai – visada pašalink save iš situacijos. Gyvenimas eis ir toliau. O tu vėl turėsi laisvę naujoms galimybėms ir naujiems žmonėms.“