Paštininkas visada pabendraudavo su senute, kuriai pristatė laiškus. Kai vieną dieną jis jos nepamatė lange, nusprendė įsilaužti į jo namus. Nuo pamatyto vaizdo jis neteko amo

Kasdien mes susiduriame su daugybe žmonių savo aplinkoje – nors pora žodžiu persimetame su parduotuvės kasininkais, bendraujame su bendradarbiais, nusišypsome ir pasisveikiname su kaimynais. Kad ir kaip kartais nuo to norėtume atitolti, kiekvienas esame kažkokios bendruomenės dalis ir negalime gyventi nepriklausomai vieni nuo kitų.

Labai dažnai tokios kad ir neartimos draugystės mums padeda, pavyzdžiui, kai sunkią dieną esame be nuotaikos, o miela pardavėja mums palinki gražaus vakaro ir nusišypsodama pakelia ūpą. 95-erių senutei vardu Alice Paschke tokios draugystės yra vienas didžiausių jos nūdienos gyvenimo džiaugsmų.

Ji su malonumu pasisveikina ir pasišnekučiuoja su kaimynais, su parduotuvės darbuotojais. Senatvė kartais užgula žmogų sunkiu vienatvės šydu, todėl net ir paprasčiausias pokalbis apie orą suteikia jėgų keltis kitą dieną iš lovos. Alice visada mėgo pasitikti savo rajono paštininką vardu Josh, kuris buvo labai mandagus ir draugiškas žmogus.

Jam taip pat patiko bendrauti su visais vietos gyventojais – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis mylėjo savo darbą. Mylėti tai, ką darai kasdien – yra vienas geriausių gero gyvenimo požymių, net jei gyveni paprastą, niekuo nesiskiriantį gyvenimą. Josh kas pora savaičių atnešdavo Alice laiškus, o senutė visada jį pasitikdavo geros nuotaikos ir net pasikviesdavo arbatos.

Su laiku Josh priprato nešti jai laiškus asmeniškai iki durų, vietoje to, kad įmestų juos į senolės pašto dėžutę. Galima sakyti, jų draugystė buvo labai tvirta, nors ir labai paviršutiniška. Tad vieną dieną, kai reguliariu Josh darbo metu Alice nepasirodė tarpduryje, vyras pajuto nerimą. Jis žinojo, kad senutė niekur nesiruošia išvykti, todėl jo galvoje iš karto pabudo baimė, kad atsitiko kažkas blogo.

Jis bandė belstis į senolės duris, tačiau nesulaukė jokio atsako. Tik pridėjęs ausį arti prie durų jis išgirdo vos juntamą pagalbos šauksmą. Tai prilygo šnabždesiui, tačiau Josh suvokė, kad jis privalo pasikliauti savo nuojauta ir iki galo įsitikinti, kas nutiko su Alice. Josh išlaužė užrakintas duris ir pamatė tai, kas jam sukėlė šoką.

Vieniša moteris gulėjo tolimiausiame namo kambaryje ir negalėjo atsikelti. Pasirodo, kad ji nugriuvo praėjusią dieną ir nuo tos akimirkos nejudėdama ji praleido visą laiką vieną kančiose. 100 procentu buvo aišku, kad jei ne Josh drąsa įsilaužti į jos namus, Alice ilgai neišgyventų. Pargriuvę savo namuose vieniši senoliai labai dažnai miršta didelėse kančiose, nuo dehidratacijos ar patirtų traumų.

Tai yra siaubingas būdas numirti, tačiau Alice gimė po laiminga žvaigžde, nes ją išgelbėjo jos mylimas paštininkas. Ji kone žinojo, kad vienintelė jos viltis yra laiškanešys Josh, tad ji stengėsi kuo ilgiau neprarasti sąmonės ir sulaukti jo. Ji neklydo jusdama, kad jis bus jos gelbėtojas. Alice netrukus buvo hospitalizuota, o Josh džiaugiasi atsidūręs laiku ir vietoje.

Jų istorija netruko pasklisti vietinėje žiniasklaidoje, o vyras gavo premiją iš darbdavių už šį žygdarbį ir išgelbėtą gyvybę. Alice po gydymo turėjo jau kreiptis į specializuotus slaugos namus, kuriuose ja pasirūpintų profesionalai. Nepaisant to, kad Josh jau nebe pristato jai laiškų, jis lanko senutę jos naujuosiuose namuose ir toliau puoselėja jų unikalią draugystę.

Ši istorija parodė visiems, kaip svarbu būti draugiškiems savo bendruomenėje. Mes niekada nežinome, kada mums gali žūt būt prireikti kitų pagalbos, o mūsų gelbėtoju gali tapti kaimynas, kuriam kartais vengiame net pasakyti “labas”.