Šykštus vyras prieš mirtį pareikalavo žmonos būti palaidotam su visais jo pinigais. Ji taip ir padarė, tačiau dėl vienos gudrybės ji laidotuvėse buvo su šypsena

Ne visiems pasiseka surasti gyvenimo meilę, su kuria laimingai galėtume nugyventi visą savo gyvenimą. Kartais galbūt taip ir atrodo, kad radome tinkamą gyvenimo partnerį, tačiau tikroji žmogaus asmenybė neretai pasireiškia tik po to, kai santuokos saitai būna jau ištarti. Mūsų dienomis turime kur kas daugiau laisvės nutraukti santykius, kuriuose nesame laimingi.

Vyresnės kartos žmonės gali paliudyti, kad anksčiau santuokos pora neskubėjo nutraukti, jei gyventi vienas su kitu būdavo sunku. Taip buvo ir dėl to, ką kiti pasakys, ir dėl gilaus tikėjimo savo duotais pažadais vienas kitam, nepaisant sunkumų. Marija ir Juozas buvo viena tų porų, kurie neturėjo būti kartu visą gyvenimą. Jie sutarė labai retai, o jų asmenybės skyrėsi kaip diena ir naktis.

Marija buvo linksma moteris, mėgusi gyventi ir nesibaiminti dėl juodų dienų. Juozas, kita vertus, nuo jaunystės buvo labai šykštus žmogus, kuris bijojo tamsaus rytojaus, kai “ateis badas ir maras”. Nei vienas nei kitas niekados kitam neįtiko, tačiau jie sukandę dantis laikėsi savo prieš Dievą duoto pažado būti kartu.

Visi aplink žinojo, kokia nevykusi yra jų santuoka, niekam tai nebuvo paslaptis. Niekam nebuvo paslaptis ir tai, kad iš savo begalino godumo Juozas prikaupė nemažą turtą, kurį jis saugojo velniai žino kam. Tai dar labiau išryškėjo tada, kai Juozas susirgo ir gulėjo mirties patale. Pagiežingas vyras pasinaudojo paskutine galimybe įkąsti savo žmonai ir liepė jai jį palaidoti su visu jo turtu – visais pinigais, iki paskutinio cento.

Marija be abejo supyko ant vyro, tačiau jam mirus, ji žinojo, kad jo valią ji privalo išpildyti. Kai Juozas išelido paskutinį atodūsį, Marija vis vien nuliūdo, kad ir kaip ji negalėjo jo pakęsti. Vis dėl to, kadaise ji jį mylėjo. Tačiau į jos galvą šovė mintis, kuri taptu jos pačios atpildu vyrui už viską, ką jis dėl jos nepadarė viso gyvenimo kartu metu.

Marija suplanavo gražias laidotuves, į kurias susirinko visa giminė ir pažįstami. Prie Marijos sedėjusi jos draugė pastebėjo, kad našlė laiko savo rankose mažą dėžutę.  Pasibaigus mišioms karstas buvo uždaromas, tad Marija priėjusi prie velionio įdėjo dėžutę vidun.

Daugė paklausė jos: “Ką tu ten įdėjai Juozui į karstą?”

“Jis manęs paprašė jį palaidoti su visais jo pinigais, tad tą ir padariau” – atsakė jai Marija. Jos draugė negalėjo tuo patikėti, nes žinojo, kad Juozas turėjo daug pinigų, kurie jokiu būdu netilptų į tokią mažą dėžutę. Ji paklausė Marijos, kaip ši sugebėjo sutalpinti į tą dėžutę visą jo turtą.

  Tačiau našlės veide atsirado šypsena.

Marija atsisuko į draugę, mirktelėjo jai ir pasakė:  “Aš išpildžiau jo norą nuoširdžiai. Aš sudėjau visus jo pinigus į savo banko sąskaitą ir išrašiau jam čekį. Lauksiu, kol jis jį išsigrynins.”