Prisijunkite prie mūsų

Istorijos

Vieniša senutė nenutuokė, kad ją vakarieniaujančią vieną kavinėje stebi trys jaunuoliai. Netrukus ji sužinojo, kokį slaptą planą kūrė nepažįstamieji, vos ją pamatę 

Parašė

-

Vienatvė – tai dalykas, kuris kartais skausmingesnis už bet kokią kitą ligą. Sielos skausmas, kurį jaučia asmuo, šalia savęs neturintis net žmogaus paprasčiausiam pokalbiui, gali iš tiesų būti kur kas stipresnis, nei fizinis skausmas. Visi žinome, kaip svarbu turėti tą bent vieną žmogų savo gyvenime – giminaitį, draugą, sutuoktinį, kuris primintų, kad pasaulyje kažkam rūpi, kad nesi vienas ir niekam nereikalingas.

Reklama

Daugelis iš mūsų per pastaruosius pusantrų metų dėl pandemijos pajutome, ką reiškia atskirtis ir kaip neigiamai ji veikia žmogų. Tačiau ar žinojote, kad kone kas antras senolis yra ypatingai vienišas ir kalbasi su bent vienu žmogumi rečiau nei kartą per savaitę? Tokie statistikos duomenys tikrai šokiruoja, tačiau jie puikiai atspindi realybę.

Tokia realybe gyvena ir Eleanor Baker. 80- metė jau kurį laiką savo dienas leidžia vienui viena, o namuose jai kompaniją palaiko tik mažas šuniukas. Kad ir kaip Eleanor norėtų, tačiau keturkojis, nors ir pralinksmina, tačiau niekada neatstos žmogiškojo ryšio ir pokalbio. Eleanor prieš keletą metų tapo našle. Ji turi pakankamai didelę giminę, tačiau visi jos nariai yra išsibarstę po visas Jungtines Valstijas, tad matytis jie su senole sugeba itin retai.

Reklama

Nepaisant sunkių vienatvės iššūkių, Eleanor stengiasi nenugrimzti į negatyvias mintis ir ieško pramogų pati. Viena jų yra skaniai pavalgyti vietiniame kepsnių restoranėlyje, kuris pritraukia daug klientų iš pačių įvairiausių visuomenės grupių, skanaus maisto dėka. Čia mėgsta apsilankyti ir vyresnio amžiaus žmonės, ir šeimos, ir jaunimas. Eleanor čia lankosi kuo dažniau.

Nors vakarieniauti ar pietauti vienai yra liūdna, tačiau kur kas liūdniau jai yra tą daryti namie. Išeidama “į žmones” ji nors turi galimybę pasilabinti su padavėja ar sutikti kokį pažįstamą. Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną, Eleanor buvo pasiruošusi skaniai pavalgyti mėgstamoje kavinėje. Ji tikrai nepastebėjo, kai jai įėjus į kavinę, po poros minučių čia taip pat atėjo 3 juodaodžiai dvidešimtmečiai vaikinai.

Moteris taip pat nepastebėjo, kaip jie atsisėdo netoliese. Tačiau vaikinai pastebėjo Eleanor ir turėjo slaptą planą. Tačiau tai nebuvo piktais kėslais paremtas planas, veikiau atvirkščiai. Vienas iš vaikinų vardu Jemario pamatęs Eleanor labai nuliūdo. Jis buvo labai empatiškas ir suprato, kaip turėtų būti liūdna šiai moteriai valgyti vienai. Mes dažnai visi šiek tiek nuliūstame pamatę vienišus senolius, kurie akivaizdžiai liūdi, tačiau tuo ir apsiribojame.

Reklama

Tačiau Jemario atsistojo, priėjo prie senolės ir paklausė, ar ji nieko prieš, jei jis atsisėstų prie jos staliuko. Moteris be abejonės nustebo, tačiau jos nuostabą greitai pakeitė džiaugsmas. Ji buvo dėkinga, kad kažkas panoro skirti savo laiko jai pačiam paprasčiausiam pokalbiui vakarienės metu. Ji negalėjo net įsivaizduoti, kad tas vakaras pasibaigs jau sėdint prie jaunuolių staliuko, besišnekučiuojant ir besijuokiant.

Moteris sugebėjo sukaustyti vaikinų dėmesį savo gyvenimo istorijomis, kurių senolė turėjo daug, o vaikinai pasidalino šių dienų patirtimi. Jemario vėliau prisipažino, kodėl jis taip pasielgė.

“Aš nesu turtingas, labai gabus ar labai protingas, tačiau visada svajojau kažkokiu būdu pakeisti pasaulį. Tą dieną aš nusprendžiau parodyti šiek tiek gerumo šiai vienišai moteriai, su kuria užsimezgė labai tvirta ir nuoširdi draugystė dar tą pačią dieną” – sakė jaunuolis.

Iš tiesų, pasikeitė ir pati Eleanor. Moteris labai apsidžiaugė vaikinų nuoširdumu ir dabar su jais bendrauja kaip su savo anūkais. Kai kurie žmonės įtartinai žiūrėjo į vaikinų draugystę su senolę, tačiau mažai kas suvokia, kad tai buvo tiesiog gryniausias gerumo aktas. Visi turėtume dažniau susimąstyti, ką jaučia vienišas žmogus, kuris kartais mus užkalbina parduotuvėje ar gatvėje.

Akivaizdu, kad kai kurie vieniši žmonės kartais įkyriai ir aktyviai bando išsklaidyti savo vienatvę. Tačiau dažniau sustokime ir skirkime laiko tai grupei, kuri statistiškai yra pati vienišiausia – senoliams. Šie vaikinai savo poelgiu ir besitęsiančia draugyste uždirbo sau labai daug karmos taškų, nes taip pasielgti, kaip tai padarė jie, sugeba šiandien tikrai retas.

Šie vyrukai primena mums vieną labai svarbią gyvenimo pamoką. Mažiausiai, ką galime padaryti dėl kito žmogaus – tai skirti jam laiko, dėmesio, rūpesčio ir meilės. Tai nereiškia, kad reikia pradėti pulti gelbėti nepažįstamus žmones. Reikia prisiminti, kad kartais patiems savo artimiausiems skiriame per mažai laiko, dėmesio ir savo meilės. 

POPULIARU