Prisijunkite prie mūsų

Istorijos

Vyras pyko ant savo pagyvenusio tėvo, kad šis užduoda jam tą patį kvailą klausimą. Netrukus senolis priminė sūnui epizodą iš vaikystės, kuris atskleidė vyrui skaudžią tiesą

Parašė

-

Aš visą gyvenimą turėjau daug džiaugsmo ir dėkingumo už tai, ką man suteikė tėvai. Jų dėka turiu gražius vaikystės prisiminimus, gerą išslavinimą, gerus gyvenimiškus įgūdžius, laimingą savo šeimą. Pats tapau tėvu ir supratau, kiek daug pastangų reikia idėti, kad tavo vaikai būtų laimingi ir geri žmonės.

Reklama

Be abejonės – mane iki šiol patį kankina abejonė, ar viską padariau gerai. Tačiau tai tikriausiai yra kiekvieno tėvo prakeikimas.

Tapęs universiteto profesoriumi visada galvojau, kad esu protingas ir kantrus žmogus. Vis dėlto dirbu su dideliu kiekiu žmonių, kurie ne visada sugeba atlikti jiems paskirtas užduotis. Tačiau vieną dieną lankant savo tėvus aš supratau, kaip eilinį kartą klystu. Kartu su tėčiu sėdėjome verandoje, aš skaičiau laikraštį, o tėvas gėrė arbatą ir stebėjo vaizdą už lango.

Staiga ant šalia namų esančio medžio šakos nutūpė varna. Netikėtai išgirdau, kaip tėvas iš niekur nieko manęs klausia: “Sūnau, kas čia?”. Pakėlęs galvą ramiai atsakiau – čia varna. Po minutės tėvas uždavė tą patį klausimą, o aš šiek tiek suglumau. Gal tėvas savo 80-metyje pradėjo rodyti pirmus demencijos pėdsakus? Vėl jam atsakiau, kad ten ant šakos yra varna.

Reklama

Kai jis uždavė tą patį klausimą trečią kartą, aš susinervinau. “Čia varna, tėti. Kodėl manęs to paties klausi? Jau tau atsakiau. Tau viskas gerai?” – atšoviau. Jis ne vieną kartą jau kalbėdamas pasikartoja, tačiau viską nurašydavau jo amžiui. Šį kartą susinervinau ir rimtai sunerimau. Tada jis pakilo nuo savo fotelio ir išėjo į kitą kambarį.

Išsigandau, kad jį įžeidžiau, tačiau turiu jam parodyti, kad jo elgesys man nepatinka ir jis turėtų suprasti, ką daro negerai ir pasitaisyti. Po minutės jis grįžo su savo dienoraščiu, kurį jis pildo visą savo gyvenimą. Atsivertęs puslapį iš savo dienorasčio jis perskaitė ištrauką iš laiko, kai aš dar buvau mažas vaikas.

Jis pradėjo skaityti. “Šiandien su sūnumi, kuriam 3-eji, stebėjome paukščius kieme. Nutūpus varnai jis manęs klausė : “Kas čia?”. Aš jam atsakiau, kad tai – varna. Tačiau to paties tą dieną jis paklausė dar 23 kartus. Visus tuos kartus aš ramiai jam atsakiau ir su plačia šypsena jį apsikabinau. Kiekvienas jo klausimas neerzino manęs, nes aš žinojau – šis mažas žmogeliukas pradeda pažinti pasaulį. Tai – nuostabu. Man nereikėjo savęs apsišarvuoti kantrybe dėl to, kad mano sūnus yra gyvas ir bando pažinti šį pasaulį.”

Reklama

Perskaitęs šias eilutes jis tarė : “Kiekvieną kartą, kai tu manęs klausei to paties, aš nejausdavau susierzinimo. Savyje jaučiau meilę tam smalsiam, nekaltam mažyliui.” Galite tik įsivaizduoti, koks skausmingas gėdos jausmas užplūdo mano kūną. Tik dabar supratau, koks kvailas esu, ypač kai vaizduoju save labai protingu.

Nepagalvojau apie patį banaliausią dalyką – kad viskas gyvenime sukasi ratu. Kadaise šis vyras turėjo tiek daug geležinės kantrybės auginant mane. Jo pavyzdys juk išugdė mane būti taip pat kantriam sau, kitiems žmonėms, savo studentams, savo žmonai ir galiausiai savo vaikams. Ir aš pamiršau svarbiausia – aš privalau būti kantrus ir tam senoliui, kuris kartais pasikartoja pasakodamas kokią įdomią ar nelabai istoriją, kuris paklausia to paties keletą kartų.

Aš tada supratau, kokią skolą nešame visi savo tėvams – mes jiems skolingi bent dalį tos pačios kantrybės, su kuria jie augino kadaise mus. Jei jums pasisekė ir vis dar turite savo pagyvenusius tėvus – džiaukitės galimybe dar šiek tiek pademonstruoti savo meilę kantrybės forma.

Būkite jiems kantrūs ir malonūs, jie tą tikrai užsitarnavo vien tuo, kad jie patys ištvėrė tą laiką, kai jūs buvote maži. Vertinkite savo tėvus, kol jie gyvi – jie yra prabanga, kurios vieną dieną neteksite ir nesusigrąžinsite. Neapgaudinėkite savęs – nesvarbu, kokie protingi ir išsilavinę esate, kiek protingesni už savo tėvus save įsivaizduojate. Meilė ir atjauta eina ne iš proto, o iš širdies.

POPULIARU