Mama norėjo savo dukrą su Dauno sindromu išleisti į darželį, tačiau išgirdo: „Mes nepriimame monstrų“. Po 20 metų visa šalis sužinojo, kaip susiklostė atstumtos mergaitės likimas

Pasaulis tikrai nuėjo ilgą kelią link to, kad šiek tiek kitokie išvaizda, galimybėmis ar sveikata žmonės jaustųsi priimti ir nediskriminuojami. Dar ir šiandien matome nemažai neteisybės, vykstančios dėl neišprususių, siauro mąstymo ir pasaulėžiūros žmonių. Tačiau prieš 20 ar 30 metų situacija buvo kur kas blogesnė.

Tik žmonių švietimo ir tų pačių “atstumtųjų” kovos dėka šiandien situacija yra geresnė. Prieš 30 metų viena mama Argentinoje norėjo leisti savo dukrą į darželį. Ji žinojo, kad gali būti sunkumų – mažoji Noelia Garella turėjo Dauno sindromą. Tačiau to, ką išgirdo darželio direktorės kabinete, nei Noelia mama, nei pati kelerių metų mergaitė, nepamirš niekada.

“Mes nepriimame monstrų”- šaltai pasakė direktorė mamai, “nurašydama” jos vaiką kaip netinkamą net būti šalia kitų darželinukų. Tai buvo didelis smūgis ir taip sunkiai besiverčiančiai mamai, tačiau prarijusi kartėlį ji ir toliau ieškojo įstaigos, kuri priimtų Noelia į savo grupes, nes lankyti darželį buvo mergaitės didžiausia svajonė.

Tada, kai viena ugdymo įstaiga sutiko priimti Noelia į savo gretas, paaiškėjo, kad mergaitė turi puikius bendravimo įgūdžius. Ji be problemų užmezgė ryšį su bendraamžiais, tarp jų nekilo jokia atskirtis. Mergaitė turėjo daug draugų ir rodė savo gabumus. Nuo to laiko, taip pat po tos žiaurios ir įsimintinos pirmosios direktorės frazės apie Noelia, mergaitė sąmoningai ir net pasąmonėje kūrė savo sekančią, didžiąją gyvenimo svajonę.

Ji norėjo įrodyti visiems, kad žmogus su Dauno sindromu nėra monstras, kad darželio aplinka yra puiki vieta tiek vaikams su negalia, tiek paprastiems vaikučiams būti kartu ir augti. Maža mergaitė netrukus tapo suaugusia mergina, kuri visą savo gyvenimą stengėsi iš visų jėgų pasiekti tai, kas kitiems atrodė neįmanoma. Noelia gerai mokėsi ir pasiekė puikių rezultatų.

Baigusi į mokyklą ji įstojo į aukštąją mokyklą, kurioje ji baigė priešmokyklinio ugdymo specialybę. Noelia svajonė išsipildė – ji tapo pirmoji Argentinoje darželio auklėtoja su Dauno sindromu. Tai buvo didžiausias laimėjimas prieš visus, kurie ja abejojo arba sakė, kad tokie žmonės, kaip ji, negali užimti tokių pozicijų.

Be abejonės, Noelia pasiekimai sulaukė ir kritikos iš tų žmonių, kurie kaip ir ta pati direktorė, neįgalius žmonės laiko monstrais, kuriems nevalia būti šalia vaikų. Tačiau palaikančiųjų merginą buvo kur kas daugiau. Netrukus pradėjusi darbą kaip darželio auklėtoja, Noelia pamilo daugybė jos auklėtinių. Mergina vienu metu dirbo net su trijomis grupėmis vaikų ir nei su vienu iš jų ji neturėjo problemų.

Kartą tarp naujų vaikų ji matė ir berniuką su Dauno sindromu. Noelia labai apsidžiaugė žinodama, kad šioje ugdymo įstaigoje yra vietos jie abu yra priimti ir mylimi. Šiandien Noelia yra jau 35-erių moteris. Jos istorija pasklido po visą Argentiną bei po visą pasaulį.

Mergina dalyvavo jau dešimtyse interviu, kuriuose ji pademonstruodavo, kokia neįtikėtinai protinga ir geros širdies moteris ji yra iš tikrųjų. Noelia pripažino, kad ji nepyksta ant moters, ją taip lengvai “nurašiusią” vaikystėje. Ta žiauri frazė tapo kuru jos gyvenimo varikliui.

Ji sugebėjo užsibrėžti sau tikslą ir jo pasiekti. Dabar Noelia yra viena tų, kurie sugebėjo per pastaruosius dešimtmečius panaikinti daug stereotipų ir stigmų, supančių žmones su Dauno sindromu. Šiandien jos istorija įkvepia visus tėvelius, kurie susilaukia vaiko su Dauno sindromu, ir jų vaikus. Ji parodė, kad ši diagnozė nėra joks nuosprendis, apribojantis jų galimybes gyventi laimingą ir pilnavertį gyvenimą.